2007 Balandžio 18
Hiroshima

Jei manęs paklaustų kas vis dėlto paliko stipriausią įspūdį per šį trumpą susitikimą su Japonija – nedvejodamas atsakyčiau, kad Hiroshima. Tai miestas, kuris pajaučiamas širdimi…

(paminklas Sadako – mergaitei kuri mirė
nespėjusi išlankstyti 1000 gervių)

Būnant toli, už tūkstančių kilometrų, sunku įsivaizduoti šios vietos tragediją. Tačiau būnant ten, stovint vos už kelių šimtų metrų nuo atominės bombos sprogimo epicentro, kurio metu per kelias akimirkas žuvo šimtas tūkstančių žmonių – tai jaučiasi ore… Tai jaučiasi žemėje, vandenyje. Keista aura, kuri sklinda iš visur, nors radiacijos jau seniai nebėra. Lyg būtum atsidūręs kitame pasaulyje, kažkur anapus. Tuo pačiu metu jauti ir didžiulę žmonių galią ir begalinį menkumą.

(vienintelis išlikęs senamiesčio pastatas)

Nuo sužeidimų ar radiacijos šiame mieste vėliau mirė dar du šimtai tūkstančių žmonių, kartu su Sadako, kuriai išlankstytas gerves pasaulis tebesiunčia iki šiol. Mūsų Tokijuje sutiktos japonės senelė buvo Hiroshimoje tuo metu, kai sprogo bomba. Išgyveno. Sae šypsojosi, kad jos senelė stipri 🙂 Taikos Atminimo muziejuje stebėjau kaip Japonijos vaikai prisiliečia prie savo tautos tragedijos – ir negalėjau sulaikyti ašarų… Mane sunku pravirkdyti ir aš esu matęs žiaurių dalykų, tačiau tąsyk atsisėdęs verkiau gal 10 minučių… Pirmą kartą po daug metų.

(vaikai Hiroshimos Taikos Atminimo muziejuje)

Atstatyta Hiroshima yra lyg akinantis kontrastas praeities tragedijai ir liudija japonų tautos tvirtumą. Lyg žolė, kuri prasikala pro asflaltą, žmonės čia skuba gyventi. Šiuo metu tai vienas gyviausių miestų visoje šalyje. Jame yra virš keturių tūkstančių barų ir užeigų, nors jis pats ne didesnis už Vilnių. Tai turbūt pats tolerantiškiausias ir spalvingiausias Japonijos miestas – jame gyvena daugiausia atvykėlių iš kitų šalių.

(viešasis transportas – street cars ir Hiroshimos gang’ai. Vienas iš jų avėjo rožines šlepetes 😀 )

Visai netoli Hiroshimos – yra viena gražiausių Japonijos (ir pasaulio) vietų Miyajima. Turbūt daug kam teko matyti atvirukuose ar kur nors kitur jos žymiuosius vartus ant vandens. Pro juos praplaukti turėdavo visi į salą norintys patekti žmonės, o joje pačioje iki šių dienų yra išlikęs įspūdingas šventyklų kompleksas. Mes nusigavome ten vakare ir turėjome nuostabią galimybę stebėti transcendentine ramybe dvelkiantį saulėlydį. Tai buvo viena iš tų akimirkų, kai tiesiog gera gyventi ir nenori būti niekur kitur. Atėjus sutemoms, klaidžiojau ištuštėjusiomis gatvelėmis ir būčiau visai nenustebęs sutikęs vieną iš 8 milijonų šinto dievų. Tiesiog jaučiau, kad jie kažkur šalia…

(Vartai ant vandens, Miyajima)

Pabaigai dar vienas epizodas iš japonų televizijos, kurį stebėjome viešbučio kambaryje, „Atominio bombardavimo“ gatvėje. Jau minėjau, kad vietinių žmonių užsienio kalbų žinios dažnai būna prastos. Tik kas 10-as sutiktas sugeba kalbėti angliškai. Todėl per televiziją dažnai rodomos laidelės kalboms pramokti. Mus ypač prajuokino vokiečių kalbos pamokėlė: joje smulki graži japoniukė klaidžioja kažkur po Vokietiją ir bando kalbinti vietinius žmones. Sutinka maždaug dvigubai didesnį už ją vokietį su firminiu pilvuku ir kažko teiraujasi. Dėdė stengiasi atrodyti be galo rimtai, o japoniukė tokia kukli ir besišypsanti, kad negali nesijuokti 🙂