2007 Balandžio 11
Kyoto

Kyoto yra senoji Japonijos sostinė, kol maždaug prieš 200 metų šią perkėlė į dabartinę vietą Tokyo (nors šių miestų pavadinimai tesiskiria skiemenų tvarka, tačiau juos atitinkantys hieroglifai yra skirtingi). Atstumas tarp šių dviejų miestų virš 500km, o autobusas važiuoja beveik 8val. Atsižvelgiant į tai kursuoja specialūs naktiniai autobusai, kuriuose yra pakankamai vietos ištiesti kojoms ir numigti. Supergreitasis shinkansen traukinys ši atstumą įveikia trigubai greičiau, bet ir kainuoja tiek pat kartų brangiau (apie keliavimo kainas ir ypatumus dar papasakosiu plačiau).

Senojoje sostinėje iš tiesų yra ką veikti turistams: virš trijų tūkstančių šventyklų ir dar begalė kitų įdomybių, įskaitant ir garsujį Gyon geišų kvartalą, aprašytą knygoje „Geišos išpažintis“. Kažkur skaičiau palyginimą, kad šiame mieste galima praleisti dešimt metų ir vis dar atrasti kažką naujo.

Tik atvykus į miestą pirmiausia pasitinka įspūdingų mastų stotis. Tai masyvus 5 ar 6 aukštų pastatas su integruotais viešbučiais, restoranais, parduotuvėmis, sporto klubais ir gal net malūnsparnių nusileidimo aikštele. Kadangi atvykome labai anksti tai vaikštinėjome aplink kavinę tikėdamiesi gauti kofeino dozę, o ji aišku atsidarė tiksliai pagal grafiką – lygiai 6:30. Japoniškas punktualumas veža 🙂

Tiesa po to vos nebuvom sutrypti MINIOS japonų, kuri netikėtai pasipylė iš traukinių perono – matyt daugybė žmonių atvažiuoja rytais į darbą iš kitų miestų.

Visdėlto didžiausia dienos atrakcija buvo pagaliau pamatyti pilnai žydinčias sakuras. Kadangi Japonija yra daugiau nei 2000km ilgio nuo pietų link šiaurės, todėl jos skirtinguose rajonuose žydi truputi skirtingu laiku. Tad jei Tokyo jos buvo beveik pasibaigusios, tai Kyoto buvo pačiame gražume. Rytinėje miesto dalyje yra žymi vieta pavadinta „Filosofo pasivaikščiojimu“. Tai maždaug 30 minučių pėsčiųjų takas, apsodintas sakuromis palei upę. Žydejimo metu atrodo stulbinančiai.

(kairėje galite pamatyti pozuojantį Tamagochi-san 😉 )

(parkuose, šalia upių ir daugybėje kitų
vietų galima pamatyti išstatytų daug akmeninių dievukų)

Stipresnis vėjo gūsis nuplėšia žiedlapius ir trumpam ima „snigti“ sakuromis. Šalia vaikštinėjančios gražios japonės tuo metu susižavėjusios šaukia „sugoi“ (vert.: žavu, neįtikėtina). Po tokių pojūčių turbūt jau galėsiu numirti laimingas … 😀

Po pietų susiradome labai idiliškai atrodantį parkelį ir, pasekę vietinių pavyzdžių, susėdome ant žemės ir sušveitėme po obento (japoniški pietūs dėžutėse – apie 15-20 Lt). Vieningai nusprendėm, kad tai labai praktiškas dalykas 😉

(japonų vestuvių akimirka)