Neseniai dar kartą paklausiau budistų vienuolio Thich Nhat Hanh paskaitų apie meilę kitiems žmonėms. Ir apie meilę sau. Kaip visada, pamokymų esmė geriausiai yra atskleidžiama istorijomis, palyginimais.

Tad įsivaizduokime, kad tu esi vienintelis savo šalies karalius arba karalienė. Tik ta šalis yra ne kažkur šiame tankiai apgyvendintame rutulyje, bet tavo viduje. Čia stūkso tokie miestai kaip Meilė, Aistra, Protas, Karjera, Šeima, Svajonės, Sveikata ir t.t. Ar tavo karalystėje vyrauja taika ir harmonija? Ar esi dėmesingas ir teisingas šios šalies valdovas? O gal priešingai, čia nuolat vyksta tarpusavio karai ir sukilimai?  Gal slepiesi savo prabangių rūmų kamputyje ir bandai nepastebėti, kokie blogi dalykai vyksta aplinkui? Kartais, kai reikalai tampa visai prasti, karalius netgi gali užsinorėti pabėgti iš savo šalies.

Pamaniau, kad tai yra labai taiklus palyginimas. Nežinau kaip klostosi tavo šalies reikalai, tačiau šiose pastraipose galiu pasidalinti kaip sekasi man.

Man rodos, kad pastaruoju metu dėmesys teko tik dvejoms temoms – mano darbui ir šeimos kūrimui. Kažkaip labai tipiška nevedusiam 32-ejų metų vyrukui. O tuo metu gan apleisti liko mano draugai, sveikata, kūryba ir svajonių siekimas. Miestai, kurių pavadinimai Aistra, Jausmai ir Autentiškumas nuolat bando maištauti ir tapti vos ne atskiromis respublikomis. Santykiai su motina ir seserimi skursta kažkur pasienio ruože, ir yra nuolatinėje karinėje parengtyje. O aš pats, savam soste, jaučiuosi vis labiau pavargęs nuo nuolatinio, dažnai beprasmio, problemų srauto.  Ir dar ima atrodyti, kad niekas manęs deramai nesupranta 🙂

Turbūt ne pats geriausias vaizdelis. Gal kiek sutirštintas šio šalto ir šlapio lapkričio rudens. Taip ir norisi į šiltesnius kraštus.

Bet šiame paveiksle yra ir vilties. Sugriautus miestus galima atstatyti, o kariaujančias puses sutaikyti. Juk galų gale visa tai yra vienos visumos – manęs – dalis.

“Aš noriu tikėti” – kaip sakė agentas Moulderis.