Šis įrašas yra ciklo tęsinys – pradžia čia.
Saviapgaulė
Praeitoje dalyje kalbėjau apie būseną kai žmogus turi problemą, tačiau nesuvokia ją turįs. Dabar apžvelgsiu kaip ji atsiranda.
Knygoje yra pateikiamas iliustruojantis pavyzdys: naktį du sutuoktiniai miega ir vienas iš jų pažadinamas kūdikio verksmo. Akimirkai jis arba ji turi pasirinkimą – arba atsikelti ir nuraminti vaiką arba ne. Jeigu įvyksta pirmas atvejis, tai situacija yra lengvai išsprendžiama, kūdikis nurimsta, o tėvas arba mama grįžta į lovą ir miega toliau.
Žymiai sudėtingesnis yra kitas atvejis. Tas pats žmogus, tokiose pačiose aplinkybėse guli lovoje ir girdi verkiant vaiką, tačiau nusprendė kol kas nereaguoti. Jis arba ji jaučia, kad pasielgė neteisingai. Protas tuoj pat ateina į pagalbą ir ima kurti paaiškinimus, kurie sušvelnina kaltės jausmą: „juk aš jaučiuosi toks pavargęs“, „rytoj man anksti keltis“ ir t.t. Galbūt žvilgsnis nukrypsta į šalia miegantį sutuoktinį – „kodėl jis/ji gali saldžiai miegoti, o aš visada privalau rūpintis vaiku“? Netikėtai gimsta nusivylimas ir tylus kaltinimas šalia gulinčiam žmogui, nes jis/ji „nevykdo“ savo pareigų.
Svarbu pastebėti, kad šiame epizode atsiranda ne tik veiksmą pateisinančios mintys, bet ir pateisinantys jausmai! Ir sumenkinamas faktas, kad iš tiesų tai pats minčių autorius elgiasi neteisingai.
Dauguma savo vaikus mylinčių tėvų vis tiek galų gale atsikels ir pasirūpins juo. Tačiau neigiamo pasirinkimo žala išlieka. Jis arba ji galės sau sakyti, kad „aš nenorėjau, bet vis tiek ėjau ir aukojausi“. Ir tai bus tylus kaltinimas šalia gulinčiam ir nieko neįtariančiam žmogui.
Supaprastinta visos šios situacijos schema atrodo taip:
Galima būtų pateikti daug pavyzdžių iš kasdieninio gyvenimo, kurie atitinka šį modelį. Kiekvieną kartą kai mes pasirenkame ignoruoti kitų žmonių (arba savo paties) poreikius, šis mechanizmas sukuria fiktyvius paaiškinimus, kuriais mes patikime. Tada imame suvokti ir jausti pasaulį truputi iškreiptai. Ir tampa sunkiau užmegzti / palaikyti ryšius su supančiais žmonėmis, kurie yra nepaveikti mūsų klaidingų įsitikinimų.
Psichologijoje toks reiškinys vadinamas „saviapgaulė“. Tai melo forma, kai žmogus ne tik pasakoja, bet ir iš tiesų tiki savo vaizduotėje susikurtais dalykais. Manoma, kad toks sugebėjimas suteikdavo evoliucinį pranašumą, nes leisdavo tobulai meluoti, neišsiduodant savo kūno kalba.
Arbinger literatūroje tai vadinama „buvimu dėžėje“. Ir tai paaiškina, kaip atsiranda problema, kurios mes savyje nepastebime. Tačiau mes ją gerai matome kituose, nes jų vidiniai pasiteisinimai mūsų neveikia.
Pažvelkime dar šiek tiek atidžiau kaip saviapgaulė veikia žmonių santykius. Kas vyksta kitą rytą istorijoje apie verkiantį vaiką? Tas sutuoktinis, kuris atsikėlė naktį, turbūt nepraleis progos pasiskųsti, kad prastai miegojo. Ir tyliai mintyse kaltins kitą, kad šis/ši neturi rūpesčių ir yra žvalus bei geros nuotaikos. Pastarasis nesupras įtampos priežasties ir taip pat atsakys tyliu kaltinimu. Tokiu būdu vieno asmens elgesys „dėžėje“ verčia ir kitą ten „užsidaryti“. Pesimizmas ima plisti savaime lyg virusas.
Praeitoje dalyje jau minėjau, kad kai žmogus yra veikiamas šios problemos, tai jam yra beveik neįmanoma iš jos ištrūkti. „Buvimas dėžėje“ gimdo iškreiptas mintis ir jausmus, kurių mes nesugebame atskirti nuo tikrų. Neteisingos prielaidos lemia, kad visi jomis paremti sprendimai taip pat bus neteisingi.
Apibendrintos saviapgaulės pasekmės:
- Saviapgaulė iškreipia mūsų aplinkos suvokimą, įtakodama mintis ir jausmus
- Mūsų iškreiptas suvokimas atstumia aplinkinius žmones, todėl jaučiamės vieniši ir nesuprasti.
- Būdami dėžėje, verčiame ir kitus ten užsidaryti
- Kad ir ką darytume – išlietume jausmus ant kitų ar kauptume savyje, būtume geresni, blogesni, prisiskaitytume protingų knygučių – visa tai nepadės išspręsti esminės problemos, kad mes apgaudinėjame patys save
Kitoje dalyje – išėjimas iš dėžės.
Plačiau apie Arbinger idėjas galima skaityti čia:
- Arbinger institutas
- Leadership and self deception @Amazon (ištrauką galima paskaityti čia)
- Knyga „Taikos anatomija“ (lietuviškas vertimas)
- Diskusijų forumai
2 comments On Šviesa ateina iš žmonių (2-oji dalis)
Arba kitaip : http://en.wikipedia.org/wiki/Cognitive_dissonance
O sprendimas labai paprastas, neteisinti savęs, o pripažinti, kad negerai darai, pasivartyti dar šiek tiek ir nuraminti kūdikį.
Visiškai teisingai 🙂
Tik mano minėta teorija dar šiek tiek praplečia ribas nuo individo iki visuomeninio lygmens. Ir turi gana įdomių pritaikymo pavyzdžių.