Šis įrašas yra ciklo tęsinys – pradžia čia.

Išėjimas iš dėžės

Praeitose dalyse kalbėjau apie saviapgaulės mechanizmą ir iš to kylančią būseną, kai žmogus nesuvokia problemos, todėl ir negali jos išspręsti. Ačiū Vincentui už papildymą apie suvokimo disonanso teoriją, kuri irgi iš esmės aprašo tą patį efektą. Šiandien pagaliau pakalbėsiu kaip išsivaduoti iš dėžių 🙂

Pirmas ir pats paprasčiausias būdas išvengti saviapgaulės, tai nepakliūti į ją apskritai. Praeitoje dalyje pasakojau istoriją su kūdikiu ir nubrėžiau schemą. Jeigu vienas iš tėvų būtų iš karto sureagavęs, tai nebūtų reikėję jokių pasiteisinimų ir tylaus pykčio. Veiksmas vyktų taip: jis arba ji atsibudo => išgirdo verksmą => nusprendė sureaguoti => išsprendė situaciją => grįžo miegoti. Viduje malonus jausmas, kad pasielgė teisingai: nuramino vaiką ir nepažadino sutuoktinio. Tai visiškai kitoks rezultatas, negu pradžioje būtų kovojęs su savimi, tada supykęs ir „pasiaukojančiai“ atlikęs savo pareigą.

O ką daryti jeigu jau pakliuvau į dėžę? Iš pradžių būtina sustoti daryti tai, ką dariau iki šiol, nes saviapgaulė lemia, kad neteisingai suvokiu aplink vykstančius įvykius. Tada atsekti koks mano pasirinkimas sukėlė šį vidinį prieštaravimą, pripažinti klaidą ir ją ištaisyti.

Deja, praktikoje toks būdas retai suveikia, nes priežastį surasti būna labai sunku arba jų būna keletas. Saviapgaulės sukelta problema gali tęstis daug metų ir būti nuolat „pastiprinama“ vis naujų ir naujų epizodų. Galų gale tai tampa asmenybės dalimi. Įsivaizduokite sutuoktinius, kurie poroje nugyveno 15 metų, kol jų santykiai atšalo. Vienas kitame jie mato aibę problemų, tačiau visiškai nenori pasikeisti patys. Tipiški simptomai, tačiau kur jų pradžia?

Arba ką daryti jeigu prieštaravimai yra pasklidę kolektyvinėje sąmonėje? Dabartinis konfliktas tarp musulmonų ir vakarų pasaulio pasižymi tomis pačiomis savybėmis kaip ir minėtoje sutuoktinių poroje: kiekviena pusė mato kitoje daugybę problemų ir tuščiai viliasi, kad KITI pasikeis. Ar Amerikoje kilęs terorizmo grėsmės vajus jums niekada neatrodė dirbtinas? Juk būtent tokiu principu ir veikia saviapgaulė – yra sukuriamas pateisinimas savo veiksmams.

Šviesa ateina iš žmonių

Labai praktinį atsakymą į šią problemą pasiūlė XX a. egzistencializmo filosofas Martin Buber. Jo pagrindinė idėja yra, kad tai, kaip žmonės jaučiasi, tiesiogiai priklauso nuo to, kaip jie pasirenka bendrauti vieni su kitais.

Pasak jo, jeigu aš esu atviras, išklausau, priimu, matau kito žmogaus poreikius, mintis, jausmus – jeigu leidžiu save keisti – tai toks santykis yra vadinamas „aš-tu“. Tai vienintelis būdas vykti tikram konstruktyviam dialogui. Kai du žmonės iš tiesų kalbasi ir girdi vienas kitą, tai šis pokalbis juos abu pakeičia.

Bet jeigu bendraudamas su žmonėmis nuo jų atsiriboju, tada iš esmės pradedu kalbėti pats su savimi ir santykis pavirsta „aš-jie“. To pasekmė, kad aš nutolstu ir pradedu nuasmeninti. Man atrodys, kad kiti žmonės per daug reikalauja, yra nekompetentingi, jais negalima pasitikėti – o šie savo ruožtu tą patį manys apie mane. Arba priešingai, gali atrodyti, kad JIE yra šaunesni, gabesni, sėkmingesni, o aš nieko vertas. Jeigu du žmonės kalbasi tokioje būsenoje, tai nė viena pusė nenori keistis ir bando jėga primesti savo valią bei suvokimą kitai. Literatūroje radau taiklų apibūdinimą „To the immature, other people are not real“ („Nesubrendusiems kiti žmonės yra netikri“).

Mes visi esame patyrę tiek vieno tiek kito bendravimo pavyzdžių. Nesunkiai galime atskirti kada kiti žmonės su mumis kalbasi nuoširdžiai ir kada atsiriboję. Ir būtent atvirumas yra raktas nuo mus supančios dėžės…

Kiekvieną dieną mes patenkame į situacijas, kurios panašios į tą su verkiančiu kūdikiu. Kažkam kažko iš mūsų prireikia ir per sekundės dalį turime apsispręsti ar pasidalinsime su jais savo laiku, resursais ar ne. Jeigu mes tuo metu esame atviri to žmogaus poreikiams, jeigu įvyksta dialogas (tai reiškia, kad turime nenuskriausti ir savęs), tai mes automatiškai išvengiame saviapgaulės. Nes mes priimame informaciją iš išorės, pasikeičiame ir nebelieka prasmės savo veiksmus teisinti. O jeigu bendraudami atsiribojame ir pereiname į monologą, tai automatiškai užsidarome dėžėje su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.

Tai taip pat reiškia, kad net jei dėl kažkokių neaiškių priežasčių imame save apgaudinėti ir blogai jaustis, tai visada turime galimybę pasitaisyti atverdami save kitiems.

Paprasta, ar ne? 🙂

Vienas iš „Leadership and self-deception“ knygos autorių tuos impulsus, kuriuos gauname iš kitų žmonių, palygino su šviesa. Tie spinduliai sklinda nuolatos ir nesustabdomu srautu. Jeigu mes esame atviri jiems, tai matome save ir kitus žmones būtent tokius, kokie jie iš tiesų yra. O jei užsidarome, tada užslenka tamsa: atšąla santykiai, miršta jausmai, atsiranda nusivylimas, imame kaltinti. Manome, kad problema yra mūsų viduje arba kituose žmonėse, tačiau tikroji priežastis yra, kad mes tik atkertame save nuo šviesos.

Ir dar šiek tiek apie atvirumą

Galbūt kitas žmogus pasinaudos mano atvirumu ir įskaudins? Galbūt pamanys kažką blogo apie mane? O gal, sakydamas tiesą, aš jį įskaudinsiu?

Ilgą laiką man buvo sunku suvokti, kaip įmanoma nuolat gyventi atvira širdimi. Laimei, per savo margą gyvenimą aš esu sutikęs keletą žmonių, kurie akivaizdžiai savo paties pavyzdžiu tai įrodė – ir žinoma padarė man didžiulę įtaką.

Šie asmenys dažniausiai nepasižymi ypatingu gudrumu ar iškalbingumu, tačiau turi vieną unikalią savybę: kai jie bendrauja su kitu žmogumi, tai šis jaučiasi taip, lyg kalbėtų tiesiai su jo vidumi. Netgi piktų kėslų turintys to akivaizdoje sutrinka ir patys pasikeičia. Kaip tai pavyksta? Mano pastebėjimai:

• Jie visuomet bendrauja su žmonėmis kaip lygūs su lygiais – nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ir socialinės padėties.
• Leidžia save pažinti – paprastai ir aiškiai atskleidžia kaip jie jaučiasi, ką galvoja (prisiminkite kaip Forestas Gumpas pasakojo savo gyvenimo istoriją stotelėje sutiktiems žmonėms).
• Leidžia save įtakoti ir keisti.
• Nuolatos reiškia savo meilę ir dėkingumą supusiems žmonėms. Žavisi jais.
• Nekelia reikalavimų ir nekritikuoja.

To pakanka. Šis bendravimo modelis praktikoje veikia daug kartų patikimiau nei bet kokia apsauginė tvora. Jis taip pat skatina kitus elgtis panašiai. Ir tai iš esmės atspindi Buberio aprašytąjį „aš-tu“.

Palyginimui – o kas nutinka, kai atvirumo yra nesilaikoma? Tada yra elgiamasi priešingai mano aukščiau išvardytoms savybėms:

• Žmogus sureikšmina arba nuvertina save kitų atžvilgiu.
• Slepia savo elgesio motyvus.
• Priima tik tokį atgalinį ryšį, kuris palaiko jų nuomonę. Atsisako keistis.
• Jėga primeta savo valią kitiems žmonėms.
• Kritikuoja kitų elgesį.

Tai gali nutikti tiek pavieniams asmenims, tiek grupėms. Ir tai atspindi „aš-jie“ bendravimo būdą. Blogiausia, kad toks elgesys irgi pats save skatina.

* * *

Štai tiek apie atvirumą ir dėžes. Ačiū, kad skaitėte šią ilgą ir vingiuotą rašliavą 🙂

Viliuosi, kad nors dalis idėjų rado atgarsį ir bus pritaikytos praktiškai. Taip pat labai norėčiau, kad apie jas sužinotų daugiau žmonių ir jos atneštų teigiamą poveikį visuomenei.

Jei susidomėjote ir norite sužinoti daugiau, rekomenduoju perskaityti žemiau pateiktą literatūros sąrašą.

• Arbinger institutas
• Bonds That Make Us Free: Healing Our Relationships, Coming to Ourselves
  by C. Terry Warner
• Leadership and self deception @Amazon (ištrauką galima paskaityti čia)
• Knyga „Taikos anatomija“ (lietuviškas vertimas)
• Diskusijų forumai