Įprastinis įspėjimas: toliau einantis tekstas yra tiesiog autoriaus minčių srautas binariniu pavidalu. Jame atsitiktiniams stebėtojams gali trūkti prasmės, rišlumo, optimizmo ar dar kažko.

Šiandien noriu parašyti ką nors į blogą. Taip, taip, sunku yra prisiversti ką nors tokio padaryti po ilgos pertraukos, bet reikia. Ir intuicija man tą patį sako. Tiesiog rašyk ir per daug negalvok. Rašyk dėl savęs, o ne dėl skaitytojo.

Tik apie ką? Seniai noriu pakalbėti apie Arbinger, bet tai didelė ir sudėtinga tema. Šiandien jos tikrai nespėsiu. Dar noriu parašyti ką nors asmeniško. Atnaujinimas apie mane, apie mano sielą. Man reikia atnaujinimo. Kad ir apie pavasarį. Juk jis toks gražus ir nepakartojamas. Apie visus gražius ir ne tik tokius dalykus. Galbūt netgi intymias dienoraščio ištraukas.

Rašyk, širdie, nesustok. Nes niekam neįdomus išlaižytas tekstas. Ypač tau pačiai.

Galiu parašyti apie paskutinį romantišką epizodą, bet per didelė tikimybė, kad ta mergina skaitys šį blogą. Viešumas turi savo kainą. (bet tu gali žinoti, kad mąstau apie tave – ir ne tik apie tai, kas po drabužiais, bet ir apie tai, kas dedasi tavo gražioje galvelėje)

Dar, apie tai, kad vis dažniau jaučiu nusivylimą savo aplinka, savo kūnu, savimi. Matyt tai ateina su amžiumi. Ir tai vadinama disilusionment. Juokinga, nes tam tikra prasme visas mūsų gyvenimas yra iliuzija. Mirtis yra pati stipriausia disilusionment. Ne, tai nėra depresyvios gaidelės ar suicidiškos nuotaikos. Tik faktas, kad viskas ateina ir praeina. Taip pat ir mes. Ir tylus (o gal ir ne visai) susitaikymas su tuo faktu. Netgi bandymas įžvelgti mazochistinę prasmę.

Tvirtai žinau, kad niekada tos iliuzijos neatsisakysiu, esu amžinai pasmerktas svajoti. Bet kartais visai smagu pasiskųsti. Galbūt vien tam, kad po to pažiūrėtum į savo praeitą sakinį ir nusišypsotum. Nes jis jau praeityje, jis nebe aš. Rašymas yra magiškas atskyrimo nuo savęs ritualas.

Kuo toliau gyveni, tuo labiau suvoki bet kokių ateities planų ar praeities nostalgijos beprasmiškumą. Gyvenimas prasideda ir baigiasi dabar. Pažodžiui.

Jeigu nori išlikti jaunas, reikia mokytis užmiršti – senus įsitikinimus, išdavystes, sudužusias viltis, skaudžius atsitrenkimus į savo paties ribas. Ir daug dalykų mokytis iš naujo, ypač iš vaikų. Paprastumo, pilkos spalvos atskyrimo į juodą ir baltą, ribų nebuvimo.

Kol kas tiek. Tikiuosi, kad to pakaks išsijudinti ir daugiau dėmesio skirti šiam tinklaraščiui. Nes jei atvirai, tai net nagai niežti kaip norisi rašyti 🙂