(straipsnis taip pat paskelbtas portale spekuliantai.lt)
Tęsinys – pirmoji dalis čia.

Mitas #5: Finansų analitikais ir patarėjais galima pasitikėti.

Tai mano mėgstamas mitas, kurio klaidingumu jau turbūt ne vienas investuotojas spėjo įsitikinti krizės akivaizdoje. Netgi ir rinkos kilimo metu finansų analitikai nežiba savo prognozių tikslumu – mažiau nei 50% fondų valdytojų pavyksta gauti grąžą, kuri būtų didesnė už indeksą ilgu laikotarpiu. O kai ateina nuosmukio laikotarpis, tie patarėjai iš vis atrodo kaip iš medžio iškritę. Kodėl taip yra?

Yra keletas esminių priežasčių, kodėl ekonomistai taip netikusiai išpranašauja krizes:

Pirma, masinėse informacijos priemonėse skelbiamos analizės yra apmokamos iš kažkieno kišenės ir yra neišvengiamai šališkos. Dauguma fondų remiasi vertės kilimo (buliška) strategija, todėl jiems yra naudinga, kad analitikai nekalbėtų apie galimą smukimą viešai. Juk klientai tada gali sugalvoti atsiimti pinigus. Kitaip sakant, tikslas yra nekelti bangų lygioje vietoje. O jei laikas nuo laiko pasitaiko straipsniukas apie neigiamas perspektyvas, tai labai tikėtina, kad jį finansavo negausi short-selling fondų bendruomenė. Ne išimtis ir mūsų Nausėda, kuris apie krizę prabilo tik tada, kai jo bankui tai tapo naudinga.

Antra, analitikai dirbantys fondų viduje dažniausiai yra premijuojami už long (kylančias) pozicijas, todėl jie išskirtinai sukoncentruoja savo dėmesį į augimo potencialą turinčias bendroves. Jiems nėra laiko ir noro ieškoti krizės ženklų, kol netampa per vėlu. Žymusis Lehman Brothers turėjo tūkstančius gabių analitikų, kurie taip ir nesugebėjo laiku numatyti banko žlugimo – nes matyt buvo užsiėmę kažkuo kitu.

Galima pateikti gana daug nevykusių prognozių pavyzdžių dabartinei krizei. Įdomūs bandymai buvo nuspėti krizės dydį. 2007-ųjų pavasarį, kai pasirodė pirmieji nesklandumų ženklai, niekas nežinojo galimo jų dydžio. Vasarą pasirodė nedrąsūs skaičiai, kad maksimalūs nuostoliai gali siekti 100 mlrd. USD. Rudenį suma paaugo iki 400 mlrd. 2008-aisiais nuostolių skaitliukas pašėlusiai sukosi ir pasiekė 1,5 trln. O suskaičiavus visas išlaidas, kurių prireikė finansų sistemos stabilizacijai, gelbėjimo planams, paramos programoms ir t.t. gavosi įspūdinga 7 trln. suma. Čia dar netgi neįtraukti trilijonai išlaidų, kuriuos ketina pasitelkti naujoji Obamos vyriausybė. Ir tai tik Amerika.

Be abejonės visą krizės laikotarpį kas savaitę pasirodydavo krūvos straipsnių, kad blogiausia jau praeityje ir panikuoti jau vėlu. Ypač šioje srityje pasižymėjo įtakingas NY Times apžvalgininkas Ben Stein, po kurio serijos tragiškai nuo realybės nutolusių straipsnių (čia, čia ir čia), interneto skaitytojai pradėjo organizuoti boikotą.

Taigi mano patarimas: kol krizė nesibaigs, geriau netikėkite jokiomis analitikų prognozėmis. Ypač tokiomis saldžiomis, kaip ši.

Mitas #6: Ekonomikos stimuliavimas yra geriausia išeitis iš krizės.

Taip sako šiuo metu vyraujančios ekonomikos teorijos šalininkai (vadinamieji keinsistai). Tačiau jų teorija nėra vienintelė – ir kai kurie oponentai teigia, kad stimuliavimas tik užtęs krizę, kadangi neleis rinkai susireguliuoti pačiai.

Priedo keinsistai yra linkę nutylėti, kad kai kuriais atvejais jų siūlymai neveikia. Ryškiausias pavyzdys yra šių dienų Japonija. Per paskutinį XX a. dešimtmetį ši šalis išleido maždaug pusę savo metinio BVP tiesioginiam ekonomikos stimuliavimui po 1990-ųjų krizės. JAV ekvivalentas būtų po 700mlrd. USD kasmet – dešimt metų iš eilės. Per tą laiką japonų pasiektas rezultatas buvo tik rekordiškai išaugusi valstybės skola (šiuo metu apie 175% BVP, kai amerikiečiai dar sutelpa į kuklius 75%) ir daugybė beprasmių išlaidų. Vienas iš pavyzdžių – pakrančių betonavimo manija. Praėjus 20-čiai metų, šioje šalyje nekilnojamo turto ir akcijų kainos vis dar yra smukusios apie 80%.

Papildomai verta pažymėti, kada tokiai šaliai kaip Lietuva, ekonominio stimuliavimo strategija netinka dėl kitų priežasčių. Kirkilas & Co ragindami tai daryti dabartinę vyriausybę užmiršta, kad tam reikia pinigų. Labai daug pinigų. O pinigus galima imti iš rezervinio fondo (tą daro Rusija, Kinija, Vokietija ir … Estija) arba skolintis (tą daro JAV, UK, Prancūzija ir dar krūva šalių).

Lietuva rezervų neturi (ačiū socdemams), vadinasi lieka tik skolinimasis. Čia pradeda žaisti kredito reitingai (pagal šalies reitingą bankai sprendžia skolinti jai ar ne). JAV turi AAA reitingą, todėl jai skolina visi ir be jokių klausimų. Lietuva turi reitingą BBB, kas yra ganėtinai prastai, todėl jai skolintis tenka labai sunkiai ir brangiai. Vadinasi stimuliavimas mūsų valstybei ir panašioje situacijoje atsidūrusioms kaimynėms yra didelė prabanga, už kurią gali tekti susimokėti valiutos devalvacija ar net nacionaliniu default’u.

Mitas #7: Krizė geras metas investuoti

Šio mito išsklaidymui užtenka pažiūrėti į apklausos rezultatus spekuliantai.lt puslapyje. Mažiau nei 10% spekuliantų per 2008-uosius metus sugebėjo uždirbti pelno. Šio straipsnio autorius irgi priklauso daugumai. Tai kodėl ši klaidinga nuostata tokia paplitusi?

Pirmiausia aišku šio mito platinimu užsiima fondai. Jau minėjau, kad dauguma analitikų stengiasi rašyti taip, kad pritraukti žmones investuoti, net jei tam sąlygos iš tiesų yra nepalankios. Tad spaudoje, internete pilna straipsnių iš serijos „blogiausia jau praeityje, skubėkite pirkti, nes neliks“.

Dar viena priežastis yra „dugnų gaudytojų“ mentalitetas. Taip vadinamas reiškinys, kai žmonės subjektyviais metodais bando atspėti žemiausią investicijos kainą. Deja statistika rodo, kad daugiau nei 80% tokių spėjimų būna neteisingi.

Paimkime keletą realių pavyzdžių apie netolimoje praeityje buvusias krizes, kad galutinai išsklaidyti šį mitą. Grafikuose pažymėjau kelią nuo krizės pradžios iki jos pabaigos (raudona spalva) ir kada gi iš tiesų buvo palankiausias metas investuoti (žalia). Tarpas tarp šių dviejų juostų yra rizikingas, nes tuo metu dar nebūna aišku ar nuosmukis jau baigėsi.

Kaip matome pirkimus (tiek ilgalaikius, tiek trumpalaikius) geriau vykdyti krizei jau pasibaigus.