Šis įrašas gali pasirodyti keistas, bet tai yra OK

Ech jaučiu, kad kažkas ne taip, o gal tik sau įsikalbėjau. Visokie juodieji mėnuliai mat knisa protą 🙂 Nejaugi po tiek laiko ir vėl kosminis ilgesys? Tai lyg panirimas po vandeniu. (ir kodėl netgi čia rašydamas aš mąstau kaip tai pateikti žmonėms, juk koks jų reikalas – aš neprivalau niekam patikti) Aš kažkodėl bijau, kad kai atversiu save pilnai žmonėms, tai jiems nebepatiksiu, prarasiu galimybes manipuliuoti. Bet aš juk nenoriu nieko manipuliuoti, aš tik noriu būti mylimas…

Rodos žinau, ką rašysiu toliau, bet iš tiesų nežinau. Kartais nebepažįstu pats savęs – tai mane gąsdina, bet kartu ir guodžia. Nes kai atrodo, kad jau viskas pamatyta, viskas pajausta ir sužinota, aš staiga esu nubloškiamas giliai giliai po vandeniu. Negrabiai ieškau oro… O kai vis dėlto surandu, sėdžiu ant kranto keliais pasirėmęs galvą ir mąstau, kaip gera tiesiog gyventi. Kaip gera žvelgti į nepažįstamas žvaigždes danguje ir kaip visi rūpesčiai liko toli toli…

Nenoriu uždaryti savo jausmų ir visiems primenu, kad jie to nedarytų, bet kažkodėl… Viskas taip slidu. Nežinau ar čia iš vaikystės atsinešta trauma, ar kažkoks įdomus defektas mano asmenybėje. Užsidaryti. Užtraukti visas žaliuzes. Kad niekas nematytų, niekas neskaitytų, niekas nesuprastų. Nes tai kas suprasta, yra netikra. Meilė negali būti suprasta. Aš trokštu iracionalumo. Susilieti su skaičiumi pi, padalinti iš nulio ir pajusti VISKĄ iš karto… Žinau, kad manyje yra didelė povandeninė sala, kuri tai sukelia. F**k, žodžiai šiandien neklauso…