Virsmai

Toliau einantis įrašas yra iš asmeninės sieloieškos srities
Šie metai man buvo psichologinių atradimų metai. Nes jų pradžioje tvirtai apsisprendžiau susitvarkyti vidinius dalykus, kurie nedavė ramybės jau ilgą laiką. Skaudžiausias turbūt buvo prasti santykiai su kita lytimi. Aš tikrai norėjau kažką pakeisti ir sutvarkyti šioje srityje. Taigi ėmiau gilintis iš esmės: skaičiau knygas, dalyvavau seminaruose, kalbėjausi su draugais, psichologais daugiau nei per visą prieš tai buvusį gyvenimą. Ir pasiekiau tikrai gerų rezultatų, kurių nė nesitikėjau. Pvz. supratau, kad aš galiu būti lyderiu asmeniniame ir profesiniame gyvenime, kad galiu užmegzti gerus teigiamus santykius su žmonėmis ir galiu nutraukti tuos, kurie man kenkia. Išdrįsau paskelbti savo asmeninius išgyvenimus viešai, paprašyti pagalbos dalykuose, kurie man kėlė baimę. Mane labai motyvavo tokie žmonės kaip Timas bei PinkCity (abu baigę psichologiją). Dar nepasiekiau aukštumų, tačiau pajutau, kad atsispyriau į dugną ir pradėjau kilti.

Kai aš leidausi į šią kelionę, nežinojau ką surasiu ir kur mane tai nuves. Žingsnis po žingsnio teko susidurti su įvairiausiomis kliūtimis, kurias pamažu įveikdavau. Tačiau, o varge, pasirodo, kad kuo toliau eini, tuo sunkiau darosi… Tarytum miškas priešintųsi ir bandytų mane išgąsdinti. Pavyko susitvarkyti su tokiu įsitikinimu kaip „aš nevertas meilės“, tačiau tuoj pat iškilo kita kliūtis „aš nesugebėsiu mylėti“ ir taip toliau. Dar mano smegenyse gyveno toks padarėlis – aš jį pavadinau Triušiu. Taigi Triušis buvo / yra neigiamas aspektas mano gyvenime. Jis nuolat šnabžda į ausį „tau nepasiseks, tu pralaimėsi, tu nevertas, …“ Nežinau kas jam pastaruoju metu nutiko, tačiau jau kokius porą mėnesių nebegirdžiu jo įkyraus balselio. Gal kas matėt Triušį? 😉

* * *

O aš skyniausi kelią toliau, kol netikėtai supratau, kad iš tiesų bijau… tuštumos viduje. Sunkiai nusakomo jausmo, kuris slypėjo už daugumos mano baimių ir nesėkmių. Tai lyg laukas su sušalusiomis į ledą gėlėmis. Lyg mano realybės riba, už kurios aš niekada nesu buvęs.

Pamenu, kad kažkada šis laukas žydėjo. Tačiau pamažu į jį įsiskverbė šaltis, nusivylimai kaustė gėles į ledą – vieną po kitos. Kai išduoda mylimas žmogus, tada kyla audra, kuri dykvietėmis paverčia ištisus plotus viduje. Paskutinį kartą tai vyko prieš keturis metus, ir matyt tada aš nuleidau rankas.

Taigi galų gale klausimas yra toks – ar aš galiu ką nors padaryti, ar galiu užpildyti tą tuštumą?

  • Paprasčiausias būdas: užpildyti ją įspūdžiais, problemomis, altruizmu. Supratau, kad aš (ir dar daug kitų žmonių) dažnai nesąmoningai tai darau, tuo pat metu bejėgiškai jausdamas pro pirštus srūvantį laiką. O jei sustoji nors minutėlei suktis problemų rate, iš karto pajauti besismelkiantį šaltį.
  • Kitas, kiek sunkesnis būdas: tai surasti žmogų, kuris savo šiluma mane užpildytų. Tačiau ką aš galėčiau duoti tokiam žmogui atgalios – savo nusivylimus? Esu matęs žmonių-juodųjų skylių, kurie tik siurbia viską į save, bet nieko atgal neduoda. Tai irgi ne man.
  • Ir pagaliau pats sunkiausias būdas: tai sušildyti savo vidų pačiam. Tuštuma yra tik tiek reali, kiek aš jai leidžiu būti. Dėmesys sau yra meilės išraiška, kuri tirpdo ledus ir kurios dėka aš atvirstu savimi.

Dar gavau nuomonę, kad ši tuštuma nėra iš tiesų tuščia. Tai greičiau yra apsauginis jausmas, kuris skirtas paslėpti visiems kitiems jausmams. Jis padeda neperdegti kritiniais momentais.

Taigi nusprendžiau atsikratyti tuo įšalu savyje, kuris man tapo nenaudingas. Nieko fundamentaliai blogo su manimi nėra ir aš esu vertas meilės toks, koks esu. Kad ir kokios negandos kirs mano kelią ateityje, aš sugebėsiu pakreipti jas taip, kad surasčiau laimę sau ir kitiems.

6 comments On Virsmai

Palikite komentarą:

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas

Site Footer