Retai kada pasitaiko dainų į kurias sutilptų visas gyvenimas. Viena iš tokių ДДТ „Летели облака“. Niekaip neapsisprendžiu ar tai linksma ar liūdna daina. Panašiai kaip ir Monos Lizos šypsena. Kartais įkvepia, o kartais sugraudina iki ašarų.

Lyg tie debesys danguje pro šalį bėga mūsų mintys. Atsiranda žmonės ir išeina. Įsižiebia meilė ir užgęsta. Visa tai taip laikina ir taip amžina. Debesims nė motais. Jie neturi nei pradžios nei pabaigos. Kartais pažvelgi į dangų ir susimąstai kaip jie (kiti žmonės, jausmai) nepasiekiamai toli.

Kai skrendu kur nors su lėktuvu, visada susidomėjęs žvelgiu į debesis apačioje. Kokias mintis jie šnabžda, ten gyvenančių apačioje…

<…>
Как капли молока,
Как здравствуй и прощай,
Как недопитый чай,
Летели облака.
<…>

Alinos Orlovos versija irgi pakankamai įdomi. Prideda jai būdingo tragiškumo.