Niūrus ir šaltas lapkričio savaitgalis, bet širdyje ne sutema 🙂 Kažkaip mano puslapis tampa pramogų, naujienų, planavimo ir dar ko tik nori vieta, bet tik ne dienoraščiu. Tad gal pabandykime sugrąžinti jam ankstesnę funkciją…

Vakar nutiko daug gerų dalykų. Apsilankiau psichologiniame seminare – leidžiu žmonėms vis daugiau man padėti. Įdomiausia dalis buvo apie krizes, matėsi, kad pranešėjas tam gerai pasirengęs. O tada ir klausytis smagu.

Ypač įstrigo gyvenimo tarpsnių pasiekimai. Teorija sako, kad kiekviename gyvenimo periode žmogus kažką pasiekia arba nepasiekia (skliaustuose gyvenimo metai):

• Kūdikystė (0-1) bazinis pasitikėjimas <-> nepasitikėjimas
• Ankstyvoji vaikystė (1-3) autonomija <-> gėda
• Vaikystė (3-7) iniciatyvumas <-> kaltė
• Mokykla (7-12) darbštumas <-> menkavertiškumas
• Paauglystė (12-16) identitetas <-> vaidmenų sumaištis
• Jaunystė (16-22) intymumas <-> izoliacija
• Suaugęs (22-60) generatyvumas <-> stagnacija
• Senatvė (>60) integralumas <-> neviltis

Susimasčiau, kad matyt kažkur pamečiau savo pasitikėjimo ir intymumo jausmus. Jų trūkumas iki šiol mane slegia ir neduoda ramybės. Bet yra vilties, kad aš dar galiu pasivyti ir viską išspręsti. Pastaruoju metu labai aktyviai tai darau. Ir kas nuostabiausia, kad jaučiu paramą iš aplinkos. Reikalingi žmonės ir galimybės tiesiog atsiranda iš niekur. Mažyčiai stebuklai šį darganotą rudenį.

Kitas malonus įvykis buvo apsilankymas Sophie Bexter koncerte. Dėkui Pink už kvietimus 😉 Paprastai į tokius renginius užsuku retai, bet jei jau nuklystu, tai… vargas mano kojytėms. O prasidėjo viskas nuo vieno paprastučio recepto. Net keista kaip lengvai yra pasiekiamas laimės jausmas. Užtenka tik ištiesti ranką…

Viskas tik į gera. Dėkui, Inflatera, kad priminei šį posakį.